Bendruomenė

Skėmių kaimo bendruomenė – viena seniausių rajone, įkurta 2000 m., išaugusi iš dvejus metus iki tol veikusio Lietuvos ūkininkių draugijos skyriaus,  vadovaujama pirmininko Romualdo Modestavičiaus. Į bendruomenės veiklą aktyviai įsijungę visos gyventojų kartos, taip pat ir kaimo jaunimas. Bendruomenė turi savo tradicijas, vienija linksmus, aktyvius, visuomeniškus žmones, organizuoja įvairias šventes, akcijas, vykdo įvairius projektus. Daugelis iniciatyvų yra sėkmingai vystomos, nes bendruomenė ypač  glaudžiai  bendradarbiauja su čia įsikūrusia Skėmių seniūnija, jos darbuotojų kolektyvu, ilgamete seniūne Roma Rimkuviene. 

 

Per kaimą tiesiasi judrus kelias Kėdainiai – Šeduva,  o greta kelio prateka žaluma pasipuošusi Dotnuvėlė.  

Kaime veikia pradinė mokykla, yra vaikų dienos centras, kultūros namuose vyksta tradicinės šventės, renginiai. 

 

Šiandien bendruomenės nariai sunkiai suskaičiuoja visus įgyvendintus projektus, skirtus aplinkai gerinti, bendruomenei stiprinti, verslumui ugdyti. Pastarųjų  tikslas - išnaudoti  palankias kaimo aplinkybes:  judrų respublikinės reikšmės kelią, einantį per gyvenvietę ir sudarantį galimybes daugeliui čia lengvai užsukti, bei gilias ir sėkmingas javų kultūrų žemdirbystės tradicijas šiuoselygumų kraštuose. Projektinės veiklos dėka Skėmių kaimo bendruomenės nariai kryptingai įgyvendina teminio kaimo kūrimo procesą, siekia atgaivinti senas tradicijas, papročius, prikelti antram gyvenimui senus pastatus, priminti visiems praėjusį XIX amžių, kurio pėdsakų čia teberandama.  Bendruomenės ir seniūnijos iniciatyva Skėmiai pasirinko „savo temą“ ir tapo Traktieriaus kaimu.

 

SKĖMIŲ KAIMO PRAEITIS ...

XIX amžiaus viduryje Skėmiai buvo valsčiaus centras. 1883 metų sukilimas, apėmęs visą Lietuvą, atsiliepė ir Skėmių valsčiuje. Sukilėliai padeginėjo dvarininkų rūmus, čia veikė sukilėlių būriai. Skėmiai XIX amžiaus pabaigoje kartu buvo ir švietimo centras. Čia 1867 metais buvo įkurta pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų valstiečių vaikai. Mokykla neturėjo pastovių patalpų, vaikus mokė atsitiktiniai žmones, dažniausiai ne lietuviai. Mokykloje valstiečių vaikams buvo brukamos bažnytinės giesmės lenkų ir lotynų kalbomis, buvo uždrausta spauda lietuvių kalba, draudžiamas gimtos kalbos mokymas. 1905 -1907 metais buvo leista gimtoji kalba mokykloje. 1905 metais pirmą kartą mokykloje panaudotas lietuviškas elementorius. 

Tarpukariu buvo daug kalbama apie raudonų plytų trobesius ir tokios pat spalvos čerpių stogus, kurie labai papuoštų kraštą. Tokių trobesių savininku, tuometinės valdžios žodžiais, buvo Jurgis Gaidžiūnas iš Skėmių kaimo, tuometinio Baisogalos valsčiaus Kėdainių apskrities, dvidešimt šešių ha ūkininkas. 

Pirmasis vaidinimas kaime buvo surengtas 1914 m.

 

... IR DABARTIS

Skėmių kaimas įsikūręs Radviliškio rajono pakraštyje, jis net 45 km. nutolęs nuo rajono centro. Tai ir Skėmių seniūnijos centras, kuriame gyvena 490 gyventojų. Didžiausios seniūnijos gyvenvietės: Pociūnėliai – 520 gyventojų, Pašakiai – 110 gyventojų. Iš viso seniūnijoje 1355 gyventojai. Seniūnija užima 7 786 ha. Skėmių kaimas yra 9 kilometrai nuo Grinkiškio į rytus, prie Šiaulių - Jonavos geležinkelio ir Kėdainių - Šiaulių plento. Nors kaimas yra Lietuvos vidurio lygumoje, bet gamtovaizdį paįvairina vingiuojantis Dotnuvėlės upelis. Supa du nemaži miškai, iš vakarinės pusės - Baisogalos miško didesnioji dalis, iš pietrytinės - dalis Gudžiūnų miško. 

 

ŽMONĖS

Skėmių seniūnijoje ūkininkauja Rimantas Garuckas, pasaulio artojų varžybų dalyvis, dabartiniame Vakarų kaime gimė klarnetistas, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ meno vadovas Algirdas Budrys, 2009 metais pelnęs Radviliškio krašto garbės piliečio vardą, ir jo brolis Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius.

 

VERSLAS

Seniūnijos žemės derlingos, sėkmingai vystoma žemdirbystė. Ne vienerius metus ūkininkauja Rimantas Garuckas, Kęstutis Rimkus, Alfonsas Koryzna, Arūnas Čižauskas, Robertas Petrėtis, Viktoras Radionovas. Tėvų verslą sėkmingai tęsia jaunieji ūkininkai Aivaras Rimkus, Audrius Tripeldas, Evaldas Šemežys. Seniūnijoje veikia dvi miško ruošos įmonės, žemės ūkio bendrovė „Agrowill Skėmiai“, UAB „Mindema“.

 

SKĖMIŲ KAIMO LEGENDOS

Apie Skėmių vardo kilmę

Dar prieš 1863 m. sukilimą Carinės Rusijos kareiviai, palaikydami imperijos tvarką, ištisas vasaras ir žiemas budėjo įsikūrę kaimuose, taip pat ir Tarpgirių kaime (taip iki XIX a. antros pusės vadinosi Skėmių kaimas). Tarpgiriečiai jau buvo pripratę prie rusų kareivių, o šie prie Tarpgiriečių. Kartu šokdavo, kartu linksmindavosi, o kartais ir susipešdavo…  Vieną kartą tarpgiriečiai surengė vakarušką, į kurią atėjo ir rusai kareiviai, o tarp jų išsigėręs „adelionas“, lietuviškai sakant grandinis, kuris ir ėmė ieškoti priekabių. Šie, pasitarę su blaiviais kareiviais, sugriebę grandinį ten pat gerokai aptalžė jį, nepagailėjo jam antausių.  Rytojaus dieną „rotnas", pamatęs savo grandinio apdaužytą veidą, šiurkščiu balsu užklausė: „S kiem ty podralsia?" Tuo tarpu pro šalį eidama sena bobutė, supratus apie ką eina kalba, pašiepiančiai tarė: - „S'kem-ėmei ieškoti priekabių tai ir gavai!“. - „Čto eta baba govorit? Čto eto značit „Skemiai“? - rotnas kreipėsi į kareivį. Kareivis “rotnui” išaiškino savotiškai, o tarpgiriečiai nuo to tapo parkrikštyti į skėmiečius. Ir nuo to atsitikimo Tarpugirių kaimas pradėjo vadintis Skėmiais.

 

LEGENDOS APIE VELNIUS IR SKĖMIEČIUS

Apie pačius Skėmius iš žilosios senovės yra užsilikusių daug įvairių pasakų, padavimų ir legendų...

 

Velnias-daktaras

Senovėje Skėmių kaimą iš trijų pusių spaudė šimtametės girios, o kaimo galulaukėse telkšojo neišbrendamos balos, kuriose gyveno velniai. Velniai dažnai ateidavo į kaimą ir gyventojams įvarydavo daug baimės ir nerimo. Kartais velniai pasivertę vilkų gaujomis puldavo kaimą ir pridarydavo daug nuostolių, o kartais pasiversdavo į keleivius ir atėję prašydavo nakvynės ir poilsio. Tokie keleiviai daug žmonėms pripasakodavo įvairių pasakų ir tik pirmiesiems gaidžiams pragydus jie pasikeisdavio į juodus katinus ar juodvarnius, išlėkdavusius pro aukštinius, palikdavusius gryčiose nemalonų sieros dūmų kvapą.

 

Vieną kartą į šitą kaimą atėjo pakeleivis ir įėjęs pas ūkininką Stukonį paprašė nakvynės, sakydamas, kad jis einąs iš Vengrijos ir esąs geras daktaras. Stukonis tokį malonų svečią mielai priėmė, pavaišino ir apnakvyndino, nes svečias pažadėjo jo sergančią dukterį Barborą išgydyti. Žinia apie apsinakvojusį „daktarą“ žaibu aplėkė visą kaimą ir bematant prisirinko pilna gryčia smalsuolių pasižiūrėti „stebuklingo daktaro“. Senelis Vašgauskas, nors ir nujautė, kad tariamasis „daktaras“ yra velnias, bet nuėjo pasižiūrėti. Daktaras tik ką buvo apžiūrėjęs ligonę ir atsisėdęs šaly pečiaus pasišildyti. Kadangi susirinko daug vietinių, jis jiems pradėjo pasakoti nebūtus dalykus, negirdėtas pasakas ir baisius nuotykius. Žmonės užčiaupę lūpas atidžiai klausėsi daktaro pasakojimų. Apie 12 valandą nakties Barbora suklykė nesavu balsu ir ėmė blaškytis mirties agonijoje. Senelis Vašgauskas prisiartino prie ligonės ir ėmė garsiai kalbėti poterius. Daktaras nutilo. Dabar visų kaimiečių akys buvo nukreiptos į mirštančią Barborą… ir kaip jie neapsakomai nustebo, pamatę gale ligonės galvos stovintį didelį juodą katiną su daktaro veidu. Visus nupurtė ledinis šiurpas, kad tariamasis daktaras pavirtęs į baisųjį katiną! Moterys ir seniai puolė katiną rožančiais mušti, bet šis baisiai sukniaukęs iššoko pro aukštinį ant aukšto, o paskui jį - ir iš kažin kur atsiradęs juodvarnis baisiai kvarksėdamas išplasnojo pro tą patį aukštinį ant aukšto. Žinoma, visi skėmiečiai tuoj suprato, kokio svečio būta...  Moterys, bijodamos piktų dvasių, tylomis šnibždėjo: “Barboros dūšia pasivertus į juodvarnį išplasnojo paskui juodąjį katiną, o katinas ir buvo ne kas kitas, kaip tik velnias. Kad jam būtų geriau pasigauti dūšią, jis pasivertė į žmogų – daktarą ir apsinakvojo, o dabar išlėkė su ja į pragarą. Barboros dūšia į dangų ir negalėjo įeiti, nes ji nusmaugė pavainikį” – tokias išvadas darė moterėlės mirus Barborai...

 

Kaip pažindavo velnią

Sunku, rodos, būtų pažinti velnią, jei jis pavirtęs žmogumi, o senovėj pažindavo. Jei tik kaime pasirodydavo koks nepažįstamas žmogus-keleivis, vietiniai gyventojai stengdavosi kaip nors pažiūrėti jam į nosį, ir jei tik nosyje būdavo viena skylutė, tai jau, sako, būta velnio, ir jau su juo stengdavosi kitaip apsieiti. Bet, sako, ir tas ne visada nusisekdavo, nes senovėje žmonės nešiodavo dideles barzdas ir taip pat ūsus, kas uždengdavo nosies skylutes. O kad įsitikinti ar žmogaus ar velnio esama, nejaugi paimsi svečiui už nosies ir tyrinėsi kiek skylučių nosyje esama... Velniai gi, bijodami būti pažintais, tik pavakariais slankiodavo po kaimus. Gerai velnią pažinti jei jis rūkorius. Tada jis, užsimiršęs ir bečiulpdamas kiaurę, paleisdavo per nosį dūmus ir čia tuoj išsiduodavo, nes dūmai eidavo tik pro vieną skylutę. Žinoma, toks keleivis turėdavo kuo greičiausiai neštis pro duris, o žmonės suprasdavo, kad tai būta piktos dvasios.

Geriausiai pažindavo velnius senelis Masiliūnas. Jis buvo seniausias visame kaime žmogus ir nemažai piktosioms dvasioms įvarydavo baimės. Kartą pas jį atėjo senas į kurpą peraugęs elgeta ir ėmė prašyti išmaldos, bet vengė minėti Dievo vardą ir šiek-tiek dvokė sieros dūmais. Masiliūnas, supratęs, kad čia esama velnio, staiga užmetė jam ant kaklo rožančių. Elgeta pastiro, veidas pajuodavo ir išaugo kumšties didumo ragai. Senelis ėmė kvatoti, o velnias maldauti, kad nuimtų jam tą baisią sunkenybę nuo kaklo. Senis sutiko nuimti, jeigu jis sutiks išvaryti visus velnius iš Laužų balos, kad daugiau skėmiečių neerzintų ir nelandžiotų. Velnias sutiko ir senis jį išlaisvino. Velnias išeidamas pro duris girgždančiu balsu tarė: “ Ką pasižadėjau, tą padarysiu, visus velnius iš Laužų balos išvarysiu, tik pats tai pasiliksiu joje gyventi, nes to nereikalavai sutikdamas nuimti nuo kaklo rožančių!” Ir tikrai, po to įvykio, Laužų baloj velniai kaip grybai išnyko ir tik retkarčiais koks užklydėlis atsilankydavo į kaimą. 

Apie velnių visokius skėmiečiams iškrėstus šposus aprašyti daug reiktų užimti vietos… O paskui ir pats paskutinis velnias iš Laužų balos išnyko, palikdamas sau ir po šiai dienai teberiogsantį paminklą. Kad geriau įsivaizdinus šio akmens didumą, pažymėsiu štai ką: paviršiuje žemės kyšo apie 1 metrą aukščio ir pusketvirto metro pločio, o kiek jo esama žemėje, sunku pasakyti. Žingeidumo dėlei, prieš karą susitarę trys skėmiečiai norėjo akmenį atkasti, bet įsikasę apie tris metrus į žemę jo galo nesuradę, metė nebaigtą darbą ir taip po šiai dienai tas milžinas guli neištirtas. 1928 metais savininkas Šveistys (jo kolonijoj guli šis akmuo) norėjo susprogdinti jį, bet akmenų skaldytojas už to milžino suskaldymą pareikalavo iš Šveisčio šimto litų. Pas mus šimtas litų tai didelė suma pinigų ir dėka tam, akmuo išvengė pražuvimo Laužų balos paviršiuje.

 

Kaip velnias sausino Laužų balą

Kartą senelis Masiliūnas begrybaudamas Laužų balos apylinkėje pamatė joje kelis didelius liepsnojančius laužus. Senelis ilgai suko galvą, kas juos galėjo uždegti, bet jam taip begalvojant, suliepsnojo dar vienas naujai įkurtas laužas. Senis ilgai negalvodamas, nusprendė eiti ir ištirti, koks ten drąsuolis padega laužus. Nuėjo ir nustebo: žiūri, kad tas pats velnias, kuris seniau pasivertęs elgeta buvo atėjęs pas. jį. Velnias kūrė naują didelį laužą ir taip buvo užimtas darbu, kad nepastebėjo, kaip senelis priėjo prie jo ir tarė: “ Nagi tu, senas durniau, ką, čia veiki, nori padegti visą mišką?” Velnias nustojo pūtęs ugnį ir pakėlęs keturkampę ožio ragais ir samanomis apaugusią galvą, šiurkščiai prodantis sušvokštė: “Bene velnias čia tave atnešė, kada aš užimtas dideliu ir skubiu darbu. Svarbiausia, kad prie šio darbo negali dalyvauti joks gyvas žmogus, nes mano planas nepasieks reikiamų ir siekiamų vaisių” Senelis patraukė pečiais ir rūsčiai žvilgterėjęs į velnią atšovė: “ Jei mane velnias nešiotų, tai tavo velniško darbo nesutrukdyčiau, o kaip eini su Dievu, lydimas angelo sargo, tai ir trukdau.” Velnias, išgirdęs Dievo vardą, pašoko lyg įgeltas ir velnišku mandagumu maldaujančiai tarė: “Sakyk, seni, ko tau reikia ir aš viską pristatysiu, tik susimildamas, neminėk man tų nepakenčiamų žodžių!”  Man nieko nereikia ir aš nieko netrokštu” - tarė senis,  “tik noriu sužinoti, kokius čia šposus kreti padegdamas visus Laužų balos laužus?” “O, seni, į šį klausimą man labai sunku atsakyti, bet gerai žinodamas tavo užsispyrimą, atsakysiu,” - nenoromis kalbėjo velnias. “ Tik žiūrėk, tu ožragi, sakyk teisybę. Jei meluosi, tai čiapat nusuksiu ragus ir šiame lauže tave susmalinsiu!” -grasino senis. “ Pasakysiu tikrą teisybę. Tu gerai atsimeni kada aš buvau pasivertęs elgeta ir atėjęs pas tave prašyti išmaldos. Ši mano kelionė baigėsi nepasisekimu ir aš priverstas buvau pasižadėti ir išvaryti visus savo brolius iš čia. Dabar man pragaro valdovas ir išvarytieji broliai neduoda ramybės. Valdovas įsakė man išdžiovinti šią balą ir jei šis mano darbas pasisektų, tada išvarytieji velniai vėl galėtų sugrįžti ir apsigyventi šioje vietoje.” - Lyg bijodamas baigė savo pasakojimus velnias. Senis gardžiai nusikvatojo ir pašiepiančiai tarė: “Durnas tu ir tavo valdovas, jei nežinot, kaip ir kuo nusausint Laužų balą. Nors man vis jūsų velniškas sumanymas nelabai patinka, bet kaip senam pažįstamam ir per mane nukentėjusiam velniui patarsiu, kas daryti. Surask didelį akmenį, nusinešk jį į pragarą ir įkaitink taip, kad jis kiaurai persišviestų ir imtų iš karščio lašėti. Tada paimk ir kuo greičiausiai atnešęs mesk jį į balą. Vanduo išgaruos ir bala liks sausa, galėsi nors kiaušinius ritinėt, ar ritulį mušti. Tik kada mesi akmenį, turi man pranešti, aš turiu prabilti kelius žodžius į balą, kitaip šis darbas neturės pasisekimo ir akmuo, pramušęs Laužų balos dugną, dar labiau ją užtvindins.” Baigęs velniui aiškinti, senis Masiliūnas lazda pasiramstydamas nuėjo namo. Velnias ilgai negalvodamas ir sužavėtas senio patarimu, nudūmė į Suomiją ir atsiplėšęs nuo akmeninės uolos didelį akmenį, užsivertęs ant kupros nušveitė į pragarą. Senelis Masiliūnas vakarieniavo,  kuomet į jo langą pasibeldė velnias ir prislėgtu balsu tarė: “Blogai, seneli - pasirinkau tokį didelį akmenį, vargau, prakaitavau benešdamas, o kai norėjau įnešti į pragarą, pasirodė, kad per didelis ir pro duris nelenda. Dabar nežinau ką daryti ir kaip jį įkaitinti. “Kvailas tu, velniau, gaila, kad tą vardą nešioji ir žinai tik pragariškas gudrybes. Aš tau patarsiu kur įkaitinti akmenį. Tik neužmiršk, kad aš reikalauju pranešimo, kada akmenį mesi į balą. O dabar skubėk, paimk akmenį ir dumk į saulės karalystę, ten tu jį įkaitinsi, kad ir pačiam bus karšta grįžtant į žemę.”

 

Kaip buvo sunaikintas paskutinis velnias

Velnias padėkojo seniui, pranešdamas, kad jis šiąnakt prieš pačią dvyliktą grįš iš saulės su įkaitintu akmeniu ir mes į balą. Velnias išnyko nakties tamsumoje, o senelis nebaigęs vakarieniauti nuėjo pas savo bičiulius ir išpasakojo visą atsitikimą su velniu, ir baigdamas pasakojimą tyliu balsu tarė: “Dabar mes padarysim galą ir paskutiniam velniui. Prieš pačią dvyliktą valandą turim visi išeiti į orą ir pamatę sugrįžtantį velnią su įkaitintu akmeniu, pradėti iš viršaus žegnoti. Velnias tuo laiku sėdės ant viršaus akmens ir pajutęs bekrintančius kryžiaus ženklus, spruks į apačią akmens, o tuo tarpu mes vis žegnosime ir taip akmuo nukris į balą prislėgdamas velnią. Velnias, sykį apgautas, nepasirodo ir negrįžta į tą vietą, kurioj prieš apgavimą gyveno. Tokiu būdu mūsų Laužų balą visai išvalysim nuo velnių.” Kaip nutarta, taip ir padaryta. Vidurnaktį visas dangus nušvito - tai velnias lėkė dausomis su įkaitintu akmeniu į Laužų balą. Senelis Masiliūnas su savo bičiuliais pradėjo žegnoti akmenį ir visi nustebo kuomet pamatė susirietusį ir prisiglaudusį prie akmens apačios juodą, kaip juodvarnį, velnią. Akmuo krito ir velnią prislėgė. Po to atsitikimo Laužų baloj žmonės velnių nebematydavo nei pėdsakų. 

Taip ir išnyko paskutinis velnias ir į Skėmius niekuomet nebesilankydavo ir nebesilanko piktos dvasios. Tiesa, pasirodo ir dabar, bet žmonės, ne velniai. Jei kartais koks neblaivus mergininkas naktibalda įsirioglina į Laužų balos griovį, tai grįžta į namus visai panašus į velnią.

 

Ruožbalos padavimas

Sukilimo laikais, 1863 metais, visa Skėmių jaunuomenė figūravo sukilėlių eilėse ir slapstėsi miškuose. Kaip jau minėjau pirma, Skėmių kaimas apsuptas iš trijų pusių miškais, tik anais laikais tie miškai buvo milžiniški ir neįžengiami rusų kareiviams. Ne vieną kartą maskoliai, apšaudomi iš trijų pusių, bėgdavo galvotrūkčiais iš Skėmių kaimo, drąsių sukilėlių vejami. Vieną pavakarį į kaimą atėjo 50 rusų kazokų ir ėmė kapoti nagaikomis gyventojus, vyrus ir moteris už palaikymą ir slapstymą savo miškuose sukilėlių. Ši skaudi žinia žaibo greitumu pasiekė ir girioj gyvenančius sukilėlius, kurie vienoj akimirkoj apsupo kaimą ir visus kazokus iki vieno iškapojo kardais ir kirviais. Ir po tokio baisaus įvykio skėmiečiams grėsė iš rusų pusės kruvinas kerštas. Visi kaimo vyrai išsislapstė girioj nujausdami artėjantį pavojų, liko tik vienas 150 metų senelis Ruožbalis, moterys ir vaikai. Rytojaus dieną atvyko daugybė rusų kazokų gaudyti miškuose pasislėpusių sukilėlių. Bet pirmiausia ėmė kratyti kaimą ieškodami pasislėpusių vyrų. Jų neradę, ėmė nagaikomis kapoti moteris ir vaikus. Po to kazokų vadas įsakė padegti visą kaimą. Tuo laiku prisiartino visas sumuštas ir kraujuose pasinėręs senelis Ruožbalis ir drebančiu balsu tare: ”Ponas, nedek kaimo, kur dings tie maži vaikeliai ir nekaltos moterys. Aš už tą malonę atsidėkosiu ponui, tik leisk man slaptai su ponu pasikalbėti.” Senelis buvo tarnavęs 15 metų caro armijoj, taigi galėjo gerai susikalbėti su vadu rusiškai. Vadas, sutikęs išklausyti senelio prašymą, įėjo su juo į tuščią gryčią. Čia senelis jam nusiskundė apie sukilėlių žiaurumus, kurie išmušę kazokus pagrobę ir jo turtą, o radę pas jį paslėptą kazoką jį patį taip sumušė, kad jis be sąmonės išgulėjęs kelias valandas. Senelis pasiryžo sukilėliams atkeršyti ir nutarė jų visą miške pasislėpusią įgulą išduoti rusams. Vadas senelį išgyrė ir pažadėjo nesudeginti kaimo. 

Naktis buvo rami, kada kazokai, su vadu priešaky, senelio vedami, išėjo iš kaimo ir pagūžomis nuėjo į rugių lauką, paskui slinko į toliau juoduojančią girią. Vadas senelį pažadėjo apdovanoti už jo pasitarnavimą carui.

Miške slėpėsi virš šimto sukilėlių. Senelis prisiarti prie girios sustojo ir tyliu balsu kreipėsi į vadą sakydamas:

“Dabar vesiu man gerai žinomu siauru takeliu per klampią balą, tat visi kareiviai turi išsitiesti į ilgą grandinę ir  eiti mano pėdom”. Sukilėliai šiuo keliu nelaukia ateinant jokio pavojaus. Jų palapinės yra prie pat pelkės, į kurias ir papulsime jiems bemiegant. Vadas iš to džiaugėsi ir seneliui tarė: “Žiūrėk, tėve, kad laimėjimas būtų mūsų pusėje!” Senelis prisiekė, ir tyliai ilga eile siauru takeliu slinko kazokai per klampią pelkę. Išsyk kelionė ėjo nieko sau, bet toliau darėsi sunkesnė ir pavojingesnė, nes kiekvienas paklydimas galėjo išduoti sukilėliams artėjančius priešus. Pagaliau senelis atsisuko į vadą ir tarė: “ Aš paklydau ir toliau vesti negaliu. Darykit su manim ką norit, man mirtis nebaisi, pasisekimas mūsų pusėje.” Tuos žodžius ištaręs, senelis persižegnojo, o kazokų  vadas, supratęs esąs apgautas, išsitraukė revolverį ir senelį sušaudė. Pasigirdo daugiau šūvių, sudrebėjo giria nuo šaudymų, ir štai prie senelio krito negyvas ir kazokų vadas. Mat, senelis Ruošbalis buvo susitaręs su sukilėliais ir klastingu būdu atviliojo kazokus į sukilėlių rankas. Kada pasigirdo vado šūviai, vos tik šaipės pažarai, o kada užgeso paskutinis šūvis, saulė plačiu veidu šypsojosi pusryčiuose. Sukilėliai laimėjo mūšį, kazokus išmušė iki vieno ir pasiėmė sau karo grobį. Pasigailėjimo nebuvo, nes ir rusai paimtus į nelaisvę sukilėlius žudydavo.

Sukilimas buvo rusų nuslopintas ir visa Lietuva paskandinta kraujų liūnuose. Taip baigėsi 1863 metų lietuvių ir lenkų sukilimas prieš Carinės Rusijos valdžią. Prabėgo dešimtys metų, o senelio Ruožbalio vardas nemirė ir po šiai dienai, o ta Skėmių bala vadinama Ruožbala.